Exhibition 2

by sarunasa

Eglė “Xiapin” Navickaitė opened her fashion photography exhibition at my Vilnius store a few days ago. She is graduating from Vilnius Academy of Art, so the reviewers all poped in for a glass of white wine. I heard all of them are quite famous artists, aside from running the Academy. However, art is of a prestige comparable to only that of agriculture in Lithuania, so even I didn’t have a clue who they were. Well, maybe except for a few.

The exhibition attacks the supposed curtailment (by fashion houses and their publicity machines) of consumers’ freedom to wear wrinkled and dusty clothing. The clothes were provided by us, and the pictures are beautiful, despite taking half a year to materialize. Here’s a review of the exhibition in Lithuanian which I didn’t write, but presented with difficulty (without cringing). The visitors will not cringe either, because the subject matter is so much less stereotipically suspect than gay couples, which is what the first one was about. Less is often more in this country.

VDA fotografijos specialybės studentės Eglės Navickaitės bakalaurinio darbo mados fotografijos tema „Nepatogūs drabužiai“ recenzija

Kartą Marilyn Mansonas dalyvavo MTV apdovanojimų ceremonijoje. Išėjęs į sceną, jis kreipėsi į visus susrininkusius: „Sveiki, grožio fašistai. O dabar paklausykite manęs“. Tamsos Kunigaikštis (taip jis pats vadina save) norėjo pasakyti, kad jo pasirodymas (o gal net jis pats savimi) yra kontrastinis atsakas glamour estetikai, kuri mus supa žurnalų viršelių, muzikos atlikėjų, Holivudo žvaigždžių, reklamos įvaizdžio, MTV videoklipų ir mados fotosesijų pavidalu. Kitaip tariant, „grožio fašizmas“ yra visos šiandienos pop kultūros diagnozė, kurią pateikia išpuvusiais dantimis dainuojantis anti-atlikėjas.

Būtent tokia įvadinė recenzijos dalis atsirado, žinoma, ne atsitiktinai. Eglės Navickaitės bakalaurinis darbas nepatogių rūbų tema taip pat yra reakcija į tai, ką Marilyn Mansonas vadina „grožio fašizmu“. Parafrazuodama moterų žurnalų fotosesijos žanrą, jaunoji fotografė mėgina išryškinti traumuojantį, agresyvų ir perversyvų mados diktatorių primetamos estetikos pobūdį. Beveik iki virtualaus digitalinio vaizdo retušuota mada siekia iš jos vartotojo (t.y. kiekvieno, kuris nenuogas) atimti rupią tikrovę – laisvę būti netaisyklingai ir chaotiškai, nepriklausomai nuo prekės ženklų, dėvėti suglamžytus ir dulkėtus rūbus.

Dar daugiau, teigdama spindintį glamour grožį, mada primeta ir tam tikrus socialinius stereotipus. Eglė Navickaitė dar kartą atkreipia žiūrovų dėmesį, kad reklamos įvaizdis seniai yra kur kas daugiau nei funkcinis drabužio ar aksesuaro panaudojimas. Nors švarkas lengvai susiglamžo, kaklą spaudžia apykaklė, o su kelnėmis lengvai neišsižergsiu, turiu pirkti nepatogius rūbus, norėdamas pretenduoti į tam tikrą statusą. Nutolusi nuo tiesioginių paskirčių, mada represuoja mūsų pasirinkimus ir tampa visuomeninės manipuliacijos mechanizmu.

Eglės darbo įtaigumą sustiprina konkrečių prekės ženklų pasirinkimas. Fotografijų modeliai dėvi patikrintų mados namų drabužius: vyriškių kaklus spaudžia ir krūtines veržia Valentino marškiniai bei švarkai, o merginoms prie kojų limpa M Missoni sijonai. Ši aplinkybė tarsi dar kartą siūlo pasvarstyti, kokią prasmę ir reikšmę suteikiame šiuolainėje rinkodaroje taip paplitusiam kokybės kultui. Neįtikėtinomis kainomis akis badančios etiketės, ko gero, visai nereiškia realaus, t.y. kasdieniškai suvokto rūbo dėvėjimo malonumo.

Galiausiai ši bakalaurantės išryškinta socialinė kritika yra dialektiškai ironiška. Demaskuodama mados gaminio blogąsias puses „reklamos formate“ ji tuo pačiu paradoksaliaisukuria savo fotografijų reklaminę vertę. Net neabejoju, kad šiek tiek pasistengusi ji nesunkiai galėtų parduoti tokios fotosesijos idėją kokiam nors pasaulyje paplitusiam prekės ženklui. Kaip sako Baudrilliard’as, kiekvienas antiglobalistų žingsnis yra indėlis į pasaulinę globalizacija. Ta pati logika galioja ir grožio fašizmo kritikos atveju. Šaunu, kad Eglė tai suvokia.

Dėl visų aukščiau išvardintų priežasčių, kitaip tariant, matydamas bakalaurantės Eglės Navickaitės sugebėjimą savo meniniais sprendimais interaktyviai įsilieti į šiuolaikinės pop kultūros kritikos pasaulį, neabejodamas siūlau jai suteikti bakalauro laipsnį, o jos darbą įvertinti kuo geriausiu balu.

Kristupas Sabolius
Vilniaus Universitetas
Filosofijos fakultetas